Pastaba: Šitas įrašas dienoraštyje yra rašytas žurnalui “Naujasis Židinys-Aidai”. Visas kelių dienų dienoraštis spausdintas 2005 11-12 žurnalo numeryje. Čia pateiktas dienoraščio tekstas iki žurnalo redagavimo.
8:30 pažadina Marijos radijas. Kaip sunku keltis.
Atsikėlęs ir apsitaisęs skubu lauk. Šiandien šlovins Bernardinų pranciškoniškasis jaunimas ir aš kartu su jais. Taip seniai giedojau…
Aikštelėje randu savo mašiną užstatytą. Tai man pirmas kartas. Aš prie to nepripratęs. Mintyse plūstuosi kaip vežikas. Pusvalandį kaip idiotas bandau išvairuoti mašiną, kad bent jau atsisuktų kuriuo nors galu į tarpelį pro kurį gal pavyktų išvažiuoti. Po tokių pratimų labai niežti rankas. Palieku užrašą ant savo kaltininko mašinos purvino šono: „Čia galėjo būti tiesiog įbrėžta. Neužstatinėk mašinų, asile“. Nueidamas su baime prisimenu: „Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’ — tas turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą.“
Po mėnesio pertraukos vėl važiuoju troleibusu. Apie giedojimą kalbos nėra. Vėluosiu ir į mišias.
Troleibuse aidi tas pats, kas kątik skambėjo mano galvoje, tik truputį esmingiau ir kita kalba. Pora alų geriančių vyrų koliojasi su susivėlusia bename. Keiktis moka abi pusės. Staugimas per pusę troleibuso, balsas skardesnis benamės. Galų gale vyrai kažkodėl mestelėję „bej židov, spasaj Litvu“ lipa iš troleibuso ir garsiai trinktelėję į troleibuso langą prie benamės, dingsta iš akiračio.
Įvažiuojame į Žvėryną. Mūsų benamė padeda pakelti maišą įlipusiai inteligentiškai pensininkei ir pasiūlo sėstis ant šalia esančios laisvos sėdynės. Vieną inteligentišką pensininkę atkalba kita, įžiūrėjusi kažkokias šlapias dėmes ant sėdynės, kurios gali ištepti jos šviesų paltą. Žiūriu į sėdynę, bet tokių baisių dėmių nerandu. Žiūriu į pensininkes ir nejučiom pradedu šypsotis. Žiūrim vienas į kitą su bename ir šypsomės. Jos suveltuose plaukuose balandžio plunksna — atrodo gan indėniškai. Daugiau žiūrėti neturiu drąsos. Likusią kelionės dalį praleidžiu žvalgydamasis pro langą ir į grindis.
Į mišias spėju dar palyginti laiku. Įsiveržiu į šoną arčiau šlovintojų ir netyčiom netgi randu vietos prisėsti.
Džiaugiuosi, kad nespėjau giedoti. Klausytis šį sekmadienį — vienas malonumas. O jau psalmė — atperka viską. „Laimingas tas, kuris bijo, Viešpaties savo Dievo“. Gaila tik, kad tikintieji aplink, menkokai atsiliepia į giesmes ir psalmę… bet čia juk ne trečiadienio mišios.
Keliauju namo. Pakeliui troleibuse irgi šioks toks šurmulys. Draugiško veido močiutė visiems nemokamai siūlo Evangeliją pagal Morkų. Daugelis keleivių bijo imti. Močiutė sako buvusi Sibire: „su Dievu ir kalėjime laisvė, o be Dievo ir laisvėje kalėjimas“. Siūlo imti evangeliją — be Dievo vistiek kalėjimas laukia. Taip smagu jai pasakyti „garbė Jėzui Kristui“, kai ji eina pro šalį ir išgirsti nuoširdų atsakymą… Pakeliui močiutę užginčija moteriškė prie durų. Dėl to kalėjimo kuris laukia be Dievo. Bet jos abi išlipa, tai nežinau kuo baigiasi ši diskusija.
Grįžęs neberandu mašinos, kuri buvo užtvėrusi man kelią. Tikiuosi, kad užrašus ant jos šono nuplovė lietus… Po tokios kelionės jau visai nebegaila, kad turėjau vėluoti. Juk nebūčiau viso to patyręs kas šiandien man nutiko keliaujant ten ir atgal…
…
Vistik gerai, kad Dievas saugo kvailius ir įsimylėjėlius (kur aš tai girdėjau?)… ypač kai jau sutemę ir pusę kelio namo važiuoji užmiršęs įsijungti šviesas…